- žliuginti
- žliùginti (-yti [K]), -ina, -ino KII338, K.Būg, RŽ, DŽ 1. Rtr, NdŽ, KŽ caus. žliugti 2: Te saulutė pradės žemę kaitinti, sniegą žliuginti VŽ1905,61. Sklinda burnoje seiles žliuginąs kepsnio kvapas rš. 2. KBII190, KGr38, LVIV819, NdŽ, KŽ žr. 1 žluginti 1: Žliugint drabužius inde B. Žliùginu audimą K. Obūlius nėkam nereik tiek ilgai žliùgyti NmŽ. Jovalą žliùginam par dienas Lkv. 3. intr. eiti šlapia vieta: Šįryt žliùginau pėsčias Kv. ║ tr. mindžioti: Paskui lingavo toliau, žliugindamas paežerės durpyną, link pilkos bažnyčios, į tą pusę, kur stovėjo moteris J.Ap. 4. intr. NdŽ smarkiai lyti: Kad žliùgina lietus, net baisu Ant. 5. tr. prk. godžiai srėbti, šliurpti: Labai išalkęs, kad žliùginau, tai žliùginau, išėdžiau kokius du tris bliūdus Škn. 6. intr. Dglš euf. šlapintis: Kur tu žliùgini par durim?! Ds. ║ tr. šlapinantis teršti: Žliùgina vaikas vystyklus Ut. 7. tr. [K] mušti. \ žliuginti; įžliuginti; išžliuginti; pažliuginti; prižliuginti; susižliuginti
Dictionary of the Lithuanian Language.